Vietovardžių, surinktų iš gyvosios kalbos, kartoteką sudaro apie 600 000 kortelių, kuriose iš gyvosios kalbos (vietinių gyventojų) skirtingais laikotarpiais užrašyti vietovardžiai, t. y. įvairių geografinių vietų (kai kada ir objektų) vardai. Kartoteka saugoma Lietuvių kalbos instituto Baltų kalbų ir vardyno tyrimų centre. Ji sudarinėta bemaž 100 metų. Ankstyviausias iš gyvosios kalbos surinktų vietovardžių šaltinis – XX a. pradžioje sukurta Kazimiero Būgos tikrinių žodžių kartoteka. Svarbiausias ir didžiausias Lietuvos vietovardžių išteklius yra tarpukario Lietuvos žemės vardyno anketos, sudarytos 1935–1937 m. Vietų vardus iš vietinių gyventojų surinko ir į anketas surašė pradinių mokyklų mokytojai ir girininkai. Tarpukariu vietovardžius rinko ir prie Vidaus reikalų ministerijos įkurta Pavardžių ir vietovardžių komisija. Ministerijos įgalioti žmonės vyko į valsčių centrus, apklausė vietinius gyventojus, išgirstus vietovardžius surašė į korteles, iš kurių vėliau radosi leidybai rengti sąrašai. Atgavus Vilniaus kraštą, surašyti ir šios teritorijos vietovardžiai. Jų rinkimo ir tvarkymo darbus organizavo Lituanistikos institutas. Po karo vietovardžiu rinko kalbininkai, kitų sričių entuziastai. Taip pat organizuotos rinkimo ekspedicijos. Iš visų šaltinių vietovardžiai perrašyti į korteles, kurios ir sudaro abėcėlinę 600 000 vienetų kartoteką. Šiuo metu suskaitmeninta 250 000 kortelių, kurios prieinamos su jose esančios informacijos aprašu.